Vasario 12 dieną Vilniaus Lazdynų mokykla edukacija buvo skirta baltų deivei Mildai – ji baltų mitologijoje laikoma meilės, piršlybų ir laisvos jaunimo meilės globėja. Mildos – meilės ir laisvų jausmų globėjos – mėnuo nėra vasaris, tačiau būtent dabar norisi apie ją kalbėti kaip apie atsvarą Valentino dienai. Vasario 14-oji – šventė, atkeliavusi iš Vakarų kultūrų. Na… toks svetimkūnis, džiugiai priimamas marketingo šurmulio dėka. Tačiau mūsų protėviams, mūsų kultūrai buvo artimesni kiti, per amžius gerbiami simboliai. O kas, jei vietoj svetimos tradicijos prisimintume Mildą – baltų meilės deivę?
Milda – ne tik meilės, bet ir laisvės bei romantiškų ryšių globėja. Ji įkūnija ne suvaržytą, o natūraliai gimstančią meilę, neįpareigojančią, bet tikrą jausmų liepsną. Baltų pasaulėžiūroje meilė nebuvo tik santuoka ar pareiga – tai buvo gyva energija, laisvas vėjo dvelksmas, kelionė ieškant savo žmogaus. Todėl įsivaizduokime Mildą kaip deivę, saugančią ne tik širdžių ryšius, bet ir laisvę mylėti be primestų ribų.
Nors Milda nėra tiesiogiai siejama su viena gamtos stichija, ji neatsiejama nuo gamtos – vėjo, upių, kelionių ir žydinčių gėlių. Gamta ir jausmai baltų mitologijoje visuomet buvo susiję, papildantys vienas kitą – kaip ir Milda su meile, laisve ir žmogaus širdies kelione.
Keliaujantis kūrybos, amatų ir papročių būrelis vaikams edukacijos metu pasiūlėme vaikams pažvelgti Į Valentino dieną iš naujos perspektyvos – kaip į proga pagerbti ne tik svetimą tradiciją, bet ir savąją meilės simboliką, įkūnytą Mildos asmenyje.
Tą progą vaikai sukūrė nuostabiai gražias dirbtines gėles
